mano rankose kava

tau vis zodziu negailiu

sypsausi as ir taikiai tyliu



vel uz lango bus naktis

ji pagrobs manas mintis ir nusines

kazkur toli ten kur niekas ju nelies



ir gal as vienas jau visa simta metu

atverk tas duris ten kur viskas einasi lengvai



ar gali surast mane

pasibaigusiam laike ir juoda kava

palikti negerus



as dziaugiuosi ka turiu

tai isnyks visai kaip tu

ir kazkada kam nors as tuo girsiuos



bet niekas nesupras

todel as vienas jau visa simta metu

kas man uzdare duris ir leido man pabegti su tavim



ir niekas nesupras

kodel as vienas jau visa simta metu

kas man uzdare duris ir leido man pabegti su tavim