Zuvys giliai kaip ir pauksciai aukstai

Tai tik amzinai neatsiejami broliai

Mano namai begaliniai laukai

Visada salia nepasiekiami toliai



Juros dugne sudauzytam laive

Miega niekam jau nepriklausantys grobiai

Mano turtai ten kur pauksciu takai

Niekam niekada nepasiekiami lobiai



Kai tik sutems atsinesiu vandens

Paskandinsiu jame savo jauna veida

Ir kai po nakties saule vel patekes

Prisiminsiu kaip ji pries tai nusileido



Siandien yra paskutine diena

Gaila tik dziaugsmu negaliu pasigirti

Mano sode begalybe ziedu

Medziai visada taip atrodo pries mirti